užpelenis

ùžpelenis sm. (1) NdŽ, Kv 1. D.Pošk, Šll, Grg žr. užpelenė: Katinas murkso ùžpeleny Ilg. Padėk medžių ùžpelenė[je] Slnt. Eitant gulti į ùžpelenį ir įkas piningus Lkž. Tave užpelenė[je] plėnėms aplėks J. Vaikai, kas gerą padarė? – Aš, aš! – Kas ùžpelenį prišiko! – Ne aš, ne aš, must, katinas Skd. Gaukso užpeleny J.Jabl(Vlkj). Ùžpeleniais kepėm plincius didysims nematant Šts. ^ Smurgso it katinas užpelenė[je] S.Dauk. Badu numirus gaspadinė ùžpeleny pakavota J. Ko tu sėdi kaip vergas, ùžpeleny išžargas? JD383. 2. vieta už krosnies: Padėk medžių ùžpelenė[je] Slnt.

◊ ùžpelenyje sė́di (užáugęs) Tr apie nedrąsų, lėtą: Jug ne užpelenė[je] sėdėjai visą laiką, kad žmogaus bijai Brs. Ar tu ùžpelenė[je] ir užáugusi, kad nedrįsti žmoguo į akis pasirodyti Šll.